KTU mokslininkai: žmonės perka, nors nereikia

Vartoti mažiau – šis patarimas aktualus tiek ruošiantis išpardavimų laikotarpiui, tiek artėjančioms šventėms, tačiau bent kol kas nėra lengvai įgyvendinamas. Visgi specialistai sutaria – pokyčių yra, vartotojai tampa sąmoningesni. Vis dažniau pavyksta išeiti iš užburto rato – perkame todėl, kad reikia, o ne todėl, kad akcija, pigu arba norisi trumpalaikio džiaugsmo.

Teršiame ne aplinką – kenčia ir žmonės

„Vartotojų aljanso“ klimato kaitos ekspertė Rimantė Balsiūnaitė pabrėžia: vartojimas turi būti prasmingas. „Norint suprasti vartojimo prasmę ir kaip sustoti, svarbu žinoti, kaip viskas prasidėjo“, – Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto kartu su VšĮ „Mes Darom“ ir „The Baltic University Programme“ (BUP) organizuotoje konferencijoje „Tvarus vartojimas ir gamyba: kaip to pasiekti?“ kalbėjo R.Balsiūnaitė. Gaminant ir parduodant vis daugiau produktų, XVIII amžiuje buvo pasiekta pirmoji Vartojimo revoliucija. Tuomet žmonės suprato, kad jie gali rinktis daiktus nebūtinai todėl, kad jų reikia, bet todėl, kad gali sau leisti tą daryti. Nusipirkus vieną daiktą, norisi dar vieno, derančio prie pirmojo – tai vadinamasis Diderot efektas. Jau tuo metu imta suprasti, jog perteklinis vartojimas atneša ir neigiamų pasekmių. Bažnyčia pradėjo kalbėti apie tuštybės nuodėmę – neverta susikoncentruoti vien į išvaizdą ar namų dekoravimą. „Vartojame dėl to, kad, nusipirkę naują daiktą, jaučiame malonumą – į mūsų kūną patenka dopamino – malonumo hormono. Tai viena teorijų. Vartotojiškumo teorijų yra ir daugiau“, – pasakojo ekspertė.

Vienas besaikio vartojimo rezultatų – aplinkos užterštumas plastiku. Tačiau žmonijai daug pavojingesnė pasekmė – oro tarša, degradavusi žemė. „Perteklinio vartojimo kaina labiausiai atsispindi mūsų aplinkoje“, – konstatavo R.Balsiūnaitė. Išeitis – žiedinė ekonomika, kurios pagrindinis tikslas, daiktus naudoti pakartotinai ir sykiu daryti mažesnį neigiamą poveikį aplinkai.

Vienas besaikio vartojimo rezultatų – aplinkos užterštumas plastiku. Tačiau žmonijai daug pavojingesnė pasekmė – oro tarša, degradavusi žemė. „Perteklinio vartojimo kaina labiausiai atsispindi mūsų aplinkoje“, – konstatavo R.Balsiūnaitė. Išeitis – žiedinė ekonomika, kurios pagrindinis tikslas, daiktus naudoti pakartotinai ir sykiu daryti mažesnį neigiamą poveikį aplinkai.

Situaciją apsunkina ir vadinamasis žaliasis smegenų plovimas (angl. Greenwashing). „Turiu pripažinti, jog renkantis produktus sunku atpažinti žaliąjį smegenų plovimą. Paprastam vartotojui, neturinčiam aplinkos mokslų magistro laipsnio tą padaryti dar sunkiau. Juolab žaliasis smegenų plovimas – itin paplitęs visuomenėje“, – pripažino R.Balsiūnaitė.

Ar įmanoma sustoti vartoti visiškai, labiau retorinis klausimas. Tačiau, pašnekovės teigimu, yra būdų sustoti – laimės gali suteikti ne daiktai, bet sportas ar laikas gamtoje. Ekspertė priminė judėjimą „Plastic free July“. Kiekvienais metais liepą žmonių grupė nustoja naudoti viską, kas pagaminta iš plastiko. Pati R.Balsiūnaitė šį iššūkį įgyvendina kasmet. Nors pripažįsta – ne kiekvienais metais pavyksta idealiai, pirmaisiais metais norėjo iššūkio laikytis 100 proc. Tuo metu gyveno Vokietijoje, tad nebuvo lengva, pavyzdžiui, nepavykdavo rasti neįpakuoto maisto, bet galiausiai pasisekė rasti alternatyvų. Dabar R.Balsiūnaitė rekomentuoja „Plastic free December“ – Šv. Kalėdas be plastiko.

Atliekų nemažėja, bet tvarkomės vis geriau

Vartojimo mastus geriausiai apibūdina šiukšlių kalnai, iš šiukšliadėžių kasdien keliaujantys į atliekų tvarkymo centrus. Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų viceprezidentas, Kauno RATC atstovas, buvęs KTU studentas, kuris ir dirbdamas palaiko ryšius su universitetu, Laurynas Virbickas pabrėžė, jog bendradarbiavimas tarp mokslo ir verslo institucijų vyksta. Tai patvirtina nuveikti darbai.

Ne daug kas žino, jog Lietuvoje per metus susidaro daugiau kaip milijonas tonų komunalinių atliekų, trečdalis kurių panaudojamos energijai gauti, trečdalis kompostuojamos, likusi dalis išrūšiuojama arba keliauja į sąvartynus. Lietuvoje įrengtos atliekų surinkimo aikštelės, atliekos rūšiuojamos, veikia depozito sistema, galbūt, trūksta šiuolaikiškų automatizuotų rūšiavimo centrų pakuotėms, bet situacija nėra bloga. Lietuvoje vyksta pilotiniai projektai, pavyzdžiui, Lapių regioninio nepavojingų atliekų sąvartyno kasinėjimo darbai, kurių tikslas – išsiaiškinti išteklių atgavimo iš sąvartynų galimybes. Projekto dalyviai – KTU mokslininkai. Be to, ieškoma būdų maistą kompostuoti namuose. Sprendimų yra, tačiau pripažįstama, tai yra brangu.

„Normalu mokėti už šildymą, vandenį, nuotekas, bet atliekų tvarkymas turi neviršyti 1 proc. žmonių pajamų. Taip ir yra“, – kalbėjo L.Virbickas.

Problemai spręsti svarstoma apie depozito sistemos plėtrą. Kasmet 30 tūkst. tonų stiklo, ypač duženų, vis dar patenka į sąvartynus. „Jei plėtros bus imtasi, atsiras beveik 3 mln. darbuotojų, kiekvienas iš mūsų turėsime dirbti, bet tą daryti sveika aplinkai. Dalis žmonių klausia, kodėl deginant atliekas išgaunama energija, užuot jas perdirbus. Nėra lengva eiti kas kelintą laiptelį, neįmanoma visko greitai pasiekti. Perdirbti ir naudoti pakartotinai smagu, iniciatyvų daugėja, bet realių perdirbimo pajėgumų trūksta“, – sako L.Virbickas. Daugiau kaip 40 proc. plastiko nėra galimybės perdirbti dėl skirtingų jo savybių. Šiuo atveju labai svarbi gamintojų atsakomybė. Žmonės gali nesirinkti į plastiką įpakuoto daikto, bet jei nėra alternatyvos? „Norvegijoje kalbamasi su gamintojais, prašoma rinktis plastiką, kurį galima perdirbti. Natūralu – žmonės to nežino. Yra ne tik žaliasis smegenų plovimas, bet ir „recycling mindblowing“, – kalbėjo L.Virbickas.

Pašnekovo žodžiais, visi žinome, kad kuo geriau gyvename, tuo daugiau vartojame. Daiktus, pavyzdžiui, išmaniuosius telefonus, vis dar pigiau išmesti ar grąžinti ir pirkti naują, o ne taisyti. „Mes norime gyventi, pirkti, naudoti. Nemanau, kad mūsų darbas palengvės, nes vartotojų įgeidžiai vis didesni. Lietuvoje uždaryti keli šimtai sąvartynų. Anksčiau atliekas žmonės vertė bet kur, kur arčiau, dabar, jei mato atliekas, skundžiasi, kodėl jos nesutvarkytos. Mūsų darbas tik intensyvės. Mažai vilties turime, kad vartojimas mažės“, – apibendrino L.Virbickas.

Atsakomybė už švaresnį rytojų tenka visiems

KTU Aplinkos inžinerijos instituto docentė Inga Gurauskienė pabrėžė, jog, kalbėdami apie vartojimą, turėtume kalbėti ne tik apie galutinį vartotoją, pirkėją, bet ir įmones, naudojančias žaliavas bei gaminančias produktus. „Mes visi esame vartotojai, – konstatavo mokslininkė. – Ar žinome, kada yra Žemės išteklių pereikvojimo diena? Nuo liepos 28 dienos visi gyvename į skolą: kitų, trečiųjų šalių, ar ateities kartų sąskaita. Mes tenkiname įnorius, ne poreikius, ir štai, kokios to pasekmės. Kaip skolą atiduoti? Žaliasis kursas, būdai, užtikrinantys klimato neutralumą – tinkamos visos priemonės, kurios keistų mūsų kryptį, mažintų vartojimą, skatintų vystyti žiedinę ekonomiką.“ Kuo, kalbant apie vartojimo mažinimą, gali prisidėti mokslas? Pašnekovė atkreipė dėmesį: jei kalbėsime apie tradicinę ekonomiką, rinkodarą, neuromarketingą, kur ieškoma būdų, kuo daugiau parduoti, toks mokslas tik prisideda prie vartotojiškumo didinimo.

O, pavyzdžiui, KTU Aplinkos inžinerijos institutas orientuojasi į tai, kad gamyba ir vartojimas – partneriai. Dar gamybos etape įmanoma priimti sprendimus ne tik kaip gaminti švariau, bet ir kaip kurti tvaresnius gaminius. Kartais teigiama, kad vartojimas – didžiausia problema, bet dizainas – vienas geriausių būdų, kaip tą spręsti. Kuriant gaminį išsyk nusprendžiama, kokios žaliavos bus naudojamos, ir koks bus jų poveikis aplinkai. Pašnekovės žodžiais, kaip vartosime 2030 metais priklauso nuo mūsų. Vartotojai – įgalinti ne tik pirkti ir turėti, bet ir imtis pokyčių.

Šaltinis Lrytas.lt